Mažoji studija. Kultūra ir religija‪.‬ LRT

M. Marcinkevičiaus ligoninės palata buvo Onutės paskutiniai žemiškieji namai, kuriems jaukumo suteikė paliatyvios pagalbos skyriaus darbuotojai ir artimieji. „Svarbu nepamesti meilės“, - prieš mirtį kalbėjo Onutė. Ar visuomet meilė gyvenimui gali laimėti prieš nepakeliamą fizinį ir dvasinį skausmą? Ar įmanoma šlovinti gyvybę, kai iš kūno telikę vienos žaizdos, kai žmogus guli kelis metus komoje. O gal tokiais atvejais prasmingiau būtų galvoti apie pagalbą tokiam ligoniui ir, žinoma, jo artimiesiems, kuriems neabejotinai sunku pakelti kito kančią ir, regis, stebėti tokį beprasmį gyvenimą, pagalbą ne savanoriais, ateinančiais nuplauti, paskaityti, pavalgydinti, bet pagalba greičiau numirti. Ar teko iš nepagydomų ligonių išgirsti: daktare, daugiau nebegaliu kentėti, pavargau gyventi, padėkite numirti? Apie gyvenimą paskutiniuose namuose - Onutės liudijimas, o apie eutanaziją mintimis dalijasi M. Marcinkevičiaus Paliatyvios pagalbos skyriaus vedėjas gydytojas Audrys Skliutas ir psichologė Regina Morkūnienė.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

Šiandien „Mažojoje studijoje“ vieši šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, VDA profesorė, menotyros daktarė Giedrė Jankevičiūtė. Su šia pašnekove būtų galima įkalbėti ištisus laidų ciklus – toks platus yra jos mokslinių interesų laukas, per tyrimus užpildantis nesenos mūsų valstybės kultūros istorijos spragas, o kartu atrandantis ir daugybę iki šiol nepažintos bei netyrinėtos kasdienybės istorijos klodų. Tad šiandieninėje laidoje mūsų radijo bendradarbis, taip pat ir VU Istorijos bei Filosofijos fakultetų dėstytojas Laurynas Peluritis pasirinko pokalbiui temą apie Giedrės Jankevičiūtės sugrąžintą Vilnių, tarpukario modernizmą ir sovietmečio pradangintą grožio pajutimą, kuriuo galima paaiškinti sostinės urbanistines bėdas.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Laida skiriama sesers vienuolės Nijolės Sadūnaitės atminimui. Legendinė asmenybė, plačiausiai žinoma mūsų laisvės kovotoja, žmogaus teisių gynėja, antisovietinio pogrindžio dalyvė. Jos istorija galėtų priminti ir šventųjų gyvenimus, ir smagų nuotykių filmą su visais jo elementais.
Daug metų niekaip neįveikta represinių struktūrų. Tarp šios vienuolės ginklų buvo krikščioniškos dorybės, drąsa, užsispyrimas. Dar labiau – humoro jausmas ir juokas.
Tokią Nijolę Sadūnaitę atpažįstame ir archyvinėje „Mažosios studijos“ laidoje, 1994 m. rudenį parengtoje Vaidoto Žuko. Dabar kartojami to įrašo fragmentai.

Laidos redaktorius Julius Sasnauskas.

Biblinės teologijos daktaras kun. Mozė Mitkevičius komentuoja Kristaus prisikėlimo poveikį apaštalo Pauliaus asmenybei ir sielovados stiliui I a. viduryje. Pauliaus nedomina dogminė ar ideologinė prisikėlimo pusė, bet tai, kaip šis įvykis gali toliau veikti tikinčiųjų gyvenime ir suformuoti „naują žmogų“. Puikus velykinio nusistatymo pavyzdys yra trumpiausias Pauliaus kūrinys – laiškas Filemonui, kuriame praktiškai sprendžiamas pabėgusio vergo likimas ir tokios dilemos kaip meilė ir įstatymas, pareiga ir laisvė, autoritetas ir draugystė.

Laidos redaktorius Julius Sasnauskas.

Skambant Jozepho Haydno kvartetui „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“ su smuikininke Dalia Kuznecovaite kalbėjomės Didžiojo Tridienio išvakarėse, kai daugelyje krikščioniškų pasaulio šalių šis kvartetas yra griežiamas. Šią tradiciją Lietuvoje pradėjo Valstybinis Vilniaus kvartetas, idant tikintieji per muziką ir ją lydinčius mątymus prisimintų Jėzaus kančią ant kryžiaus, kančią, vedančią į Prisikėlimą. Jeruzalėje Jį pasitiko susižavėjimo šūksniais, iš pagarbos klojo drabužius ir palmių šakas po kojomis, šlovino, pasitiko aplodismentais, kuriuos tačiau lydėjo apkalbos, pavydas, draugų apleidimas ir išdavystė. Visa tai patyrė Jėzus, prisiėmęs Dievo jam skirtą misiją išgelbėti pasaulį. Visa tai mažesniu mastu patiria žmogus, atpažinęs jam skirtą Dievo planą ir pasiryžęs vykdyti jį iki galo: per suklupimus, išmėginimus šlove, apleidimą, nešdamas sąvąjį kryžių iki prisikėlimo tikėdamas, kad galime visi būti prikelti, idant drauge kurtume Dievo karalystę čia ir dabar. Valstybinio Vilniaus kvarteto pirmasis smuikas Dalia Kuznecovaitė - apie gyvenimą muzika ir tikėjimu.

Redaktorė Jūratė Kuodytė

„Knyga, skirta ateistams, bet gausiai skaitoma tikinčiųjų“, - taip apibūdinama danų filosofo ir teologo, vieno egzistencializmo filosofijos pirmtakų Søreno Kierkegaardo knyga „Baimė ir drebėjimas“. Knyga, parašyta XIX a. viduryje ir išversta į begalę skirtingų kalbų, jau beveik 200 metų tebėra skaitoma, pasirodo vis nauji jos leidimai. Net ir Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo pasirodė jau trečiasis jos leidimas. Pats Kierkegaardas yra pasakęs, kad vien jo „Baimės ir drebėjimo“ pakaks, kad pasaulis niekada nepamirštų jo vardo. Kas galėjo lemti tokį autoriaus pranašystės išsipildymą? Knygoje nagrinėjama anaiptol ne pati lengviausia tema. Tai – Senojo Testamento istorija apie Abraomą, kuriam Dievas paliepia paaukoti vienintelį jo sūnų Izaoką. Tėvas klusniai vykdo gautą įsakymą ir yra pasiryžęs nužudyti savo vaiką. Kodėl, remdamasi šia bibline istorija, judėjų-krikščionių tradicija suteikė Abraomui „tikėjimo protėvio“ vaidmenį. Abraomas yra įsitikinęs, kad Dievas, kuris jam įsako atlikti baisiausią ir sunkiausią dalyką, kartu yra ir Dievas, kuris jį myli. Šis paradoksas suteikia Kierkegarrdui progą iškelti sudėtingus klausimus apie krikščioniško tikėjimo prigimtį ir vertę. Šiandieninės laidos dalyviai sako, kad "Baimės ir drebėjimo" patrauklumą skaitytojams lemia tai, kad joje keliami klausimai atliepia nūdienos žmonių jauseną, o tai, kad knyga parašyta pirmuoju asmeniu, apeliuoja į kiekvieną individą. Kalbant apie dabartinius laikus, ko gero, būtų sunku įsivaizduoti tinkamesnį veikalą negandų nuojautomis alsuojančiame pasaulyje.
Apie naują Soreno Kierkegaardo knygos „Baimė ir drebėjimas“ lietuvišką leidimą (knygą iš danų kalbos išvertė Jolita ex-Adomėnienė) kalbasi filosofas, leidyklos Hubris vadovas Viktoras Bachmetjevas ir Vilniaus Universiteto filosofijos bei istorijos fakultetų dėstytojas Laurynas Peluritis.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.