Anot muzikanto, reklamos kūrėjo, rašytojo, o dabar ir dramaturgo bei režisieriaus Žygimanto Kudirkos, teatras jį tiesiog čiupo už pakarpos. Pernai festivalyje „Naujoji operos akcija“ drauge su garso menininku Arturu Bumšteinu pristatęs „Puikų naują kūną“ – korporatyvinę distopiją/probiotinę ekotopiją balsams – Žygimantas pelnė pirmąją „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją už dramaturgiją. Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgijos festivalyje „Versmė“ Žygimantas režisavo paties sukurtos pjesės „Paskutinė paskutinė paskutinė vakarienė“ apie žmonių abejingumą apokalipsės akivaizdoje skaitymą, kuriame netilpo visi norintys pamatyti kūrinį. Kokia jo sėkmingos pradžios teatre priežastis? Kokio balso trūko Lietuvos teatre ir ką tokio naujo ir trokštamo jis pasiūlė? Ar greitai įtraukęs teatras dar nenuvylė ir kūrėjo entuziazmas nepradėjo blėsti? Ar Žygimantas teatrui parašytų snobiško meno diagnozę? Ved. Indrė Kaminckaitė