Vienkartinė planeta LRT

Elektromobiliai, rūbai iš antrų rankų ir tik augalinis maistas tiek ekrane, tiek už jo – taip tvarumo kino aikštelėje siekė ir Lietuvoje populiarumo sulaukęs švedų serialas „Young Royals“. Pasak „Netflix“, tai pirmas jų projektas šiaurės šalyse, turėjęs tvarumo koordinatorę ir bendras produkcijos anglies dvideginio emisijas sumažinęs 47 proc.

„Negali tikėtis, kad visiems tai atrodys geras sumanymas. Visada bus tokių, kurie abejoja ir baiminasi pokyčių, visi mes žmonės“, – sako šio serialo tvarumo konsultante dirbusi Hanna Nybeson. „Esame virsmo procese globaliai, o tai yra fantastiška. Turime bendradarbiauti ir rasti būdą kitaip kurti filmus ir televizijos projektus.“

Lietuvos kino centras (LKC), kino kūrėjams, besikreipiantiems valstybės finansavimo, taip pat suteikia papildomų balų už tvarumo principų taikymą – socialinių, ekonominių, o taip pat ir aplinkosaugos. LKC Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Jana Mikulevič įsitikinusi, kad tvarumo reikšmė kino projektuose ateityje tik augs, o reikalavimai griežtės.

Kino kūrėjas Romas Zabarauskas sako, kad pats būdamas veganas, veganizmo principus taiko ir savo filmų aikštelėse: siūlo komandai veganišką maitinimą ir ragina vengti vilnos ir odos gaminių kostiumuose. Naujausiame jo filme „Rašytojas“ veganizmo tema įpinta ir į patį pasakojimą. „Bet ar tai gali padėti pritraukti žiūrovą? Manau, kad ne“, – nusijuokia filmo režisierius. „Aš manau, kad niekas neis į filmą dėl to, kad jis sukurtas tvariai.“

Tuo metu aktorė Viktorija Žukauskaitė pernai vasarą viename tarptautiniame projekte dirbo filmavimo aikštelės tvarumo konsultante. Padedama specialistės iš Vokietijos ji ieškojo būdų įgyvendinti daugiau kaip 20 reikalavimų – nuo transporto iki maitinimo ir atliekų tvarkymo. „Kai pamačiau tuos skaičius, kiek yra išmetama filmo aikštelėje, aš nebegaliu pirkti kavos išsinešimui,“ – ji sako, kad atidesnis žvilgsnis į industrijos poveikį aplinkai paveikė ir jos asmeninio gyvenimo įpročius.

Kaip kino industrija siekia mažinti savo poveikį aplinkai ir kaip jiems sekasi?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Nauja taršių automobilių kontrolės tvarka sukėlė nemažą vairuotojų pasipiktinimą, ją suskubta taisyti. Tuo metu oro taršos poveikį sveikatai tyrinėjanti mokslininkė dr. Rūta Aldonytė džiaugiasi aktyvesnėmis kontrolės priemonėmis. Kita vertus, ji atkreipia dėmesį į tai, jog orą teršia ne tik išmetamieji vamzdžiai, bet ir dylančios padangos, o tai aktualu ir elektromobilių atveju.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

E. Blaževič/LRT nuotrauka

Dar prieš gerą dešimtmetį alternatyvos gyvulinės kilmės mėsai atrodė kaip intriguojanti naujiena. Pirmąkart laboratorijoje iš gyvulių kamieninių ląstelių užauginta mėsa pristatyta kaip ateities sprendimas, kaip mažinti taršios gyvulininkystės pramonės poveikį aplinkai ir spręsti etinius klausimus, susijusius su gyvūnų gerove. Visgi, pastaraisiais metais entuziazmas kiek sumažėjo – nors jau yra patvirtinta JAV, Singapūre ir Izraelyje, dirbtinė mėsa parduotuvių lentynų taip ir nepasiekia, vartotojai, nors jų požiūris šiek tiek keičiasi, vis dar gana skeptiški. „Pagrindinis laboratorijoje užaugintos mėsos iššūkis – atitikti įprastą mėsą skonio, kainos ir prieinamumo aspektais“, - sako „Good Food Institute Europe“ vyresnysis politikos vadovas Setas Robertsas.

Maža to, pernai pasirodęs nerecenzuotas Kalifornijos universiteto Deiviso mokyklos tyrimas teigia, kad dabartiniai kultivuotos mėsos gamybos metodai gali būti net 25 kartus taršesni nei įprastos jautienos pramonės. Visgi, laboratorijoje auginamų mėsos alternatyvų šalininkai mano, kad toks tyrimas netikslus, o pramonė sparčiai keičiasi ir tobulėja. Tačiau jie pritaria, kad vien naujosios technologijos į klausimą, kaip išmaitinti augančią populiaciją, dar labiau nepakenkiant planetai, neatsakys – reikia sisteminių pokyčių.

Autorė Karolina Panto

Aplinkos ministerija skelbia, kad per ką tik pasibaigusį 2023-2024 metų vilkų medžioklės sezoną sumedžiota 280 vilkų. Tai pirmas kartas, kai nebuvo išnaudotas nustatytas rekordiškai aukštas limitas – 341 vilkai.

Pagal prieš dešimtmetį patvirtintą Vilko apsaugos planą Lietuvoje galėtų gyventi maždaug perpus mažiau vilkų nei priskaičiuota pernai, t.y. 32–62 vilkų šeimos – apie 500 vilkų. Remiantis tyrimais, kasmet nustatomos ir medžioklės kvotos, kurios turėtų padėti palaikyti tokį populiacijos dydį.

Specialistai sako, kad vilkų populiaciją Lietuvoje dabar sudaro ne mažiau kaip 91 šeima ir greičiausiai pasiekė ribą, kai vilkai nebeturi, kur plėstis. „Vilkai nėra klajūnai, jie užsiima teritoriją ir ten gyvena metai iš metų, neįsileidžia svetimų vilkų. Vadinasi jauniems individams nebėra, kur išeiti“, – sako vilkus Lietuvoje tyrinėjanti VDU mokslininkė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė.

„Ginčų apie vilko apsaugą buvo ir bus“, – mano Aplinkos ministerijos specialistas Algirdas Klimavičius. Kartu jis pažymi, kad lyginant su ankstesniais metais, suinteresuotų pusių diskusija yra kur kas konstruktyvesnė, nes remiasi duomenimis.

Vaidas Balys iš asociacijos „Baltijos vilkas“ sutinka, kad duomenų apie vilkus Lietuvoje jau pakanka, bet tikina, kad Vilko apsaugos plane įrašytą vilkų šeimų skaičių laikas peržiūrėti . „Tyrimai atliekami tikrai išsamūs ir rezultatai gilūs, patikimi. Lieka klausimas, kaip nustatinėjant sumedžiojimo limitą nepamesti idėjos, kodėl visa tai daroma.“

Autorė Vaida Pilibaitytė

Banguolė Žalnieriūnaitė - žmogus, savyje talpinantis susidomėjimą tiek pelkės įvaizdžiu lietuvių pasaulėžiūroje, tiek pelkės gyvūnija. Ji kilusi iš Šepetos, kur kažkada plytėjo didžiulė ir vertinga pelkė, tarpukariu jai suteikti draustinio statusą siūlė Tadas Ivanauskas, kiti mokslininkai išsamiai ištyrė bei aprašė pelkės augaliją. Bet jau daug dešimtmečių čia veikia durpynas - jo istoriją Banguolė irgi gerai žino, nes jame ilgus metus dirbo jos seneliai.
Dainius Pilka vadovauja įmonei „Durpeta“. Šepetos durpyne kartu su kasybos ir gamybos darbais įmonė vykdo paruošiamuosius darbus pelkės at(si)kūrimui. Dalis plotų jau patvenkta, bet kartais vandens lygis nuleidžiamas - kai reikia iškasti likusį durpių kiekį, arba per daug užmirksta keliai. Mokslininkas Remigijus Daubaras teigia, jog esant tinkamam vandens lygiui aukštapelkei būdinga augalija atsikuria per kelis dešimtmečius. O pats durpių klodas formuojasi dar lėčiau.

Laidoje panaudoti gervių ir ėjimo per pelkę garsai iš Banguolės Žalnieriūnaitės asmeninio archyvo. Laidos autorę konsultavo: dr. Jūratė Sendžikaitė, dr. Ilona Jukonienė, Simonas Danielius, Giedrius Kavaliauskas

Autorė Inga Janiulytė Temporin

Banguolės Žalnieriūnaitės nuotr.

Psichologė, psichoterapeutė Giedrė Žalytė gamtos ir miško terapijos užsiėmimus veda nuo 2019-ųjų. Ji sako, kad ši praktika padeda pasinerti į tam tikrą tyrinėjančią būseną, būdingą vaikams, taip pailsinti protą. Tuo metu vaikų gydytoja neurologė Milda Dambrauskienė pastebi, kad vaikams buvimas gamtoje visų pirma svarbus dėl to, jog atitraukia juos nuo ekranų ir mažina žalingą ekranų poveikį. Abi jos yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių studijų „Miško terapija“ lektorės.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin