Spalio pirmąjį savaitgalį daugelyje Europos ir Azijos šalių vyko vienas didžiausių ir masiškiausių paukščių apsaugai ir populiarinimui skirtų renginių – paukščių palydos („EuroBirdwatch 2024“). Jų metu organizatoriai siekia didinti visuomenės domėjimąsi paukščiais, jų apsauga, nes veiksmingos gali būti tik bendros žmonijos pastangos, suteikiant viltį nykstančioms sparnuočių rūšims išlikti ir saugant jų svarbias buveines visame migracijos kelyje. Paukščių žiedavimo subtilybes žurnalistui Vytautui Markevičiui atskleidžia ornitologas Ričardas Patapavičius. Jis pasakoja, kad pasaulyje paukščių žiedavimas prasidėjo Danijoje 1899-aisiais. Nuo šių metų skaičiuojama šio paukščių tyrimo metodo istorijos pradžia. Lietuvoje – trisdešimčia metų vėliau. 1929-aisiais profesorius Tadas Ivanauskas, tų laikų ir visų laikų žymiausias Lietuvos gamtininkas, suorganizavo grupę žmonių, kurie tais metais pradėjo žieduoti paukščius visoje Lietuvos teritorijoje. Tai vyko nedaugelyje vietų, tačiau 1929-ieji yra sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje pradžia. Kiek tie žiedavimai buvo sistemingi, kiek pats profesorius ir jo bendradarbiai paukščių sužiedavo – nežinoma. Tačiau nuo 1929-ųjų šis darbas vyksta kasmet ir tęsiamas iki šiol. „Geriausiai žinoma vieta, kur daugiausia sparnuočių žieduojama, yra Ventės rago ornitologinė stotis Šilutės rajone. Ten, kur Nemunas įteka į Kuršių marias, yra toks ilgas kyšulys, Ventės rago pusiasalis. Čia dėl geografinių sąlygų, ypač rudeninės migracijos metu, susidaro didžiulis migruojančių paukščių srautas, nes jie, skrisdami iš Šiaurės Europos, atskrenda į Baltijos jūros rytinį pakraštį. Sausumos paukščiai virš vandens, ypač kai didelis plotas, nelabai nori skristi. Jie pasuka pakrante į pietus, ir kuo toliau, tuo tas srautas būna didesnis, tuo daugiau jame susiburia migruojančių paukščių. Ventės rage paukščiai tarsi patenka į maišą. Tais pačiais 1929-aisiais, kai ir buvo pradėti žieduoti paukščiai, buvo įkurta Ventės rago ornitologinė stotis. Nuo tų metų ten imta reguliariai stebėti migruojančius paukščius, o nuo 1931-ųjų – ir juos žieduoti, tiesa, su tam tikromis pertraukomis, kai Lietuva buvo netekusi Klaipėdos krašto per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau po karo, atrodo, 1956-aisiais, šis darbas vėl atnaujintas, ir šioje vietoje sparnuočius žieduojame iki šiol. Dabar čia veikia moderni, atnaujinta paukščių ornitologinė stotis, kurioje kasmet žieduojama apie 80 tūkstančių paukščių. Tai viena didžiausių paukščių žiedavimo stočių visoje Europoje“, – pasakoja ornitologas R. Patapavičius. Kodėl paukščiai žieduojami? Anot pašnekovo, paprastai žmonės mano, kad svarbiausias tikslas – sužinoti, kur paukščiai išskrenda žiemoti. „Toks tikslas iš tiesų buvo keltas žiedavimo pradžioje. Todėl ir dabar šioje srityje mažiau išmanantys žmonės sako, kad per tiek laiko viskas jau turi būti žinoma, viskas turi būti ištirta, ir nėra reikalo toliau tęsti šią veiklą. Tačiau mes sužinome ne tik tai, kur paukščiai išskrenda žiemoti, bet ir kokiais maršrutais jie skrenda, jų poilsio ir masinio susitelkimo vietas. Nereikia galvoti, kad jie vienu pakilimu nuskrenda į žiemojimo vietas. Nuskridę tam tikrą atstumą, sparnuočiai tinkamoje vietoje sustoja, pailsi, pasimaitina ir skrenda toliau. Taip pat sužinome paukščių žuvimo priežastis, gyvenimo trukmę. Tai darome ne siekdami patenkinti smalsumą, bet todėl, kad paukščių gyvenime taip pat daug kas kinta. Kad ir kaip būtų gaila, bet daugelio paukščių rūšių skaičius mažėja, jie nyksta. Kad sparnuočiai būtų tinkamai saugomi, visos pastangos nenueitų vėjais, svarbu juos saugoti per visą metų ciklą: perėjimo vietose, migracijos maršrute, žiemojimo vietose“, – teigia ornitologas. Daugiau: https://