Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas dar 1937 m. viename laiške Marijai Bonapart rašė: „Tas, kuris klausia apie gyvenimo prasmę, serga". Praėjus vos penkiolikai metų logoterapijos pradininkas, psichoterapeutas Viktoras Franklis visiškai apvertė šį supratimą sakydamas, kad „tas, kuris neklausia apie gyvenimo prasmę, susirgs". Pasak jo, gyvenimo prasmė – esminis žmogiškosios egzistencijos komponentas, o Vakarų visuomenės kenčia nuo „egzistencinio vakuumo“, t.y. visiško beprasmybės jausmo, arba – nemokėjimo suteikti gyvenimui prasmę. Ir iš to kyla daugybė psichologinių ir socialinių negerovių. Todėl tam, kuris nėra tikras savo gyvenimo prasme, būtina individuali terapija. Sociologas Haraldas Wagneris sako, kad gyvenimo prasmės klausimo pagrįstumas galėjo atsirasti tik tuomet, kai pati gyvenimo prasmė tapo „trapi, duži", o tokia ji tapo būtent su modernizacijos procesais. Apie gyvenimo prasmę ir kitus egzistencinius klausimus kalbamės su filosofu, Azijos kultūrų ir religijų tyrinėtoju, profesoriumi Audrium Beinorium. Ved. Milda Pivoriūtė Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audioplatformos projektą.