Svaigulys — įdomiai lietuviškai skambanti būsena. Jis yra kažkas už normalybės ribų. Lyg nesusipratimas amžinoje ramybinėje normalybėje. „Svaigulys“ lietuviškai sako, kad kažkas sukasi, nėra stabilu, juda, mainosi. Jis tarsi susuka galvą, sujaukia protą, sumakaluoja mintis. Juk yra įprastybė ir yra svaigulys. Tvarka ir chaosas. Namas ir jį supurtantis žemės drebėjimas. Tačiau be svaigulio, kai bandai jį apžiūrėti su pincetu, žmogiškoji būsena net nėra įmanoma. Vos tik kas mums patinka — jau svaigina. Iš pradžių pamažu, vėliau — oho kaip intensyviai. Laidoje mintimis apie svaiginimasi dalijasi: teatro kritikė Jūratė Vicokaitė, idėjininkas Kristupas Baublys, rašytojas Marius Ivaškevičius, poetas Aidas Marčėnas, psichologė Aurelija Auškalnytė, režisierius Ignas Jonynas, vertėja Rūta Jonynaitė, meno kuratorius Valentinas Klimašauskas, poetas ir vertėjas Tomas Venclova. Ved. Tomas Ramanauskas