Svaigulys — įdomiai lietuviškai skambanti būsena. Jis yra kažkas už normalybės ribų. Lyg nesusipratimas amžinoje ramybinėje normalybėje. „Svaigulys“ lietuviškai sako, kad kažkas sukasi, nėra stabilu, juda, mainosi. Jis tarsi susuka galvą, sujaukia protą, sumakaluoja mintis. Juk yra įprastybė ir yra svaigulys. Tvarka ir chaosas. Namas ir jį supurtantis žemės drebėjimas. Tačiau be svaigulio, kai bandai jį apžiūrėti su pincetu, žmogiškoji būsena net nėra įmanoma. Vos tik kas mums patinka — jau...

Vos prakalbstame apie jį, iškart mus palydi pasimetimas: ar kūrėjas ir kūrinys yra tas pats, ar galime juos atskirti? Tuoj pat fluorascenciniu žymekliu pabrėžiu: kalbėsimės apie tai, kaip ir ar atsiskiria žmogus bei kūrėjas. Gyvenimas ir kūryba. Apie dievybes jau kalbėjome, laikas kalbėti apie žemėje vaikštančias, netobulas kūrybes. Ir čia neišvengiamai plaksis daug tonų to, kaip galima nusikalsti: vieni žudo, kiti psichologiškai kankina, treti mėgsta parodyti, ką turi po rūbais, ketvirti...

Neištikimybė atrodo gana akivaizdi, kaip ir, beje, viskas, kol mums nereikia atsistoti prieš klasę ir jos apibrėžti. Tada jau žilieji filosofai sako — va, matote, nors ką apibrėžti yra košmariškai sunku. Tipiškai sakome, kad žmogus neištikimas, kai jis, turėdamas santykius, permiega su kitu žmogumi. Bet labai greitai aiškėja, kad tai nėra tik pats lytinis aktas. Be to, o jei tik bučiniai? O jei daug bučinių? O jei šiek tiek glamonių? Ar jau nėra neištikimybės? Išduoti galime emociškai, ar...

„Kritika“ yra gana aiškus žodis, o kiek visko aprėpia: kūrybos, ar mokslo kritiką, kuri yra informuotas vertinimas, ar informuota nuomonė, platesnį reiškinių vertinimą, soctinkluose laidomas masių nuomones, anoniminę kritiką recenzuojant vietas, daiktus, paslaugas, specialistus, santykiuoe išrėkiamą asmeninę kritiką, trolinimą. Šioje temoje painiojasi vertinimai, nuomonės, pareiškimai ir įžeidinėjimai. Ji gali būti nuožmi ir vis tiek nutekėti kaip vanduo nuo saulės kremo, ji gali būti vos...

Jei tik ketini ką pasakyti, ar parodyti, neišvengiamai nori akies, ausies, kitų juslių. Rašytojai turi skaitytojus, režisieriai — žiūrovus, reklama — vartotojus, socialinių tinklų gyventojai — sekėjus. Saviti auditorijos sinonimai tik iliustruoja jos įvairenybę. Auditoriją galima minkyti, skatinti jos prielankumą, sudominti idėjomis ir produktais, baisiai pamažu lipdyti naujas socialines normas, klaidinti, emocinti, mobilizuoti ir taip toliau. Pasvarstykime apie auditoriją ir jos pavidalus,...

Jausti laiką, kuris lipa ant kūno, yra keista, skausminga. Mechanizmas, kuriame vis kas nors sugenda, kuriam vis labiau reikia pagalbos, erzina savininkus. Nervina pokyčiai į negalėjimo pusę: nebesusilenkti, nepašokti, nepritūpti. Nuolatinis fizinis savęs praradimas vargiai, ar kam pakeltų ūpą. Bet! Užtenka tų aimanų. Jei bent kiek klausei, kas tau šiame gyvenime žadėta, turėjai prisiminti neišvengiamas fiziologines prognozes: laikas keliauja tik į vieną pusę. Ir visi iki vieno, per...

Dievas sukūrė žmogų. Ar visgi žmogus sukūrė dievą? Šitas amžinas klausimas yra tikinčiųjų ir ateistų stumdynėse. Nereikia daug intelektualinių pastangų, kad sugalvotum dešimtis priežasčių, kam žmogui reikia dievo. Tai ir būdas nesusitaikyti su savo baigtinumu. Ir įrankis paaiškinti per sudėtingą, visada per sudėtingą pasaulį. Žiaurumo, kančios, neteisybės kanalizacija. Vilties, kad yra didesnė prasmė, šaltinis. Bet mano klausimas, atsuktas į dominuojančias religijas, yra ne kam žmogui...

Aš mirsiu. Jūs mirsite. Visi mirs. Dėl šito galime būti ramūs. Bet kaip tik būtent todėl esame itin sunerimę. Mus baugina kalbos apie mirtį, mirties ritualai, norime ją nustumti kuo toliau. Niekas nesiginčija, kad tai dažniausiai itin skausmingas įvykis, nebent iškeliavo engėjas, ar slėgėjas. Tačiau šįkart norisi pažvelgti į mūsų santykį su sava pabaiga. Kas bus, kai mes mirsime. Mūsų baigtinumas laike ir fiziniame pavidale yra neatšaukiamas net su smarkiausiomis medicinos pažangomis ir...

Kalbėdamas apie romantinę meilę banalybės neišvengsi. Juk tie, kurie ją išgyvena laimingai, dažnai mums atrodo perdedantys, net nepakenčiami savo saldumu ir idealizmu. Tie, kurie ją išgyveno, tačiau dabar yra ramybinėje būsenoje, atrodo kaip pristigę gyvybės. Tie, kurie jai abejingi, ar net skeptiški — kaip tiesos nepažinusieji tamsuoliai. Meilė yra ir aštrintoja, ir suartintoja, ir įkvėpėja, ir kančia. Ir nors apie ją tiek prikalbėta ir prikurta, visuomet atrodo, kad dar liko nepaliesta...

Sugyvenimą su savimi pasiekti kosmiškai sunku, juk nuo gimimo esame mokomi pritapti, susilieti, pataikyti į ritmą. Mūsų socialiniai vaidmenys įpareigoja, mūsų instinktyvus noras būti su kitais ir tarp kitų lemia, kad vietos sau nelieka. Ir tada skauda, nors dažnas nežino, kodėl. Ši laida imasi vienumos temos ir klausinėja ryškių protų apie jų santykį su savimi bei jo svarbą. Gali būti, kad jų pastebėjimai atrakins naujus rakursus, ar sutvirtins jau esamus. Tyrinėjant žmogų pasitaiko...