1951 metais Johno Hopkinso ligoninės laboratorijoje įvyko tai, ką mokslininkai bandė padaryti kelis dešimtmečius. Pirmą kartą istorijoje žmogaus ląstelės išgyveno ne žmogaus organizme, o mėgintuvėlyje. Ląstelės ne tik nežuvo, bet ir pradėjo taip daugintis, kad atrodė nesustabdomos – užėmė tiek vietos, kiek joms duodavo. Ląstelės, pavadintos HeLa, gyvos ir šiandien, o per 70 metų padėjo mokslininkams daugiau suprasti apie vėžį, sukurti vaistų, išsiaiškinti, kaip plinta ir dauginasi Polio, ŽIV, ŽPV, SARS-CoV-2 ir daugybė kitų virusų bei sukurti vakcinas. Šios ląstelės pirmosios buvo sėkmingai užšaldytos, klonuotos, paveiktos radiacija, nukeliavo ne tik į visas pasaulio laboratorijas, bet ir į kosmosą. Pirmus kelis dešimtmečius, kol HeLa dalyvavo tyrimuose ir išradimuose, vos keli mokslininkai žinojo vardą Henrieta Lacks. Vardą moters, kurios gimdos kaklelio vėžinės ląstelės ir pavadintos HeLa. Šios ląstelės pražudė ir pačią Henrietą, tad apie savo indėlį į mokslą ji niekada nesužinojo. Tiksliau ji nežinojo, kad apskritai dalyvaus moksliniuose tyrimuose – gydytojai jos ląsteles paėmė neatsiklausę. Laidoje kalba VU GMC mokslininkai prof. dr. Sonata Jarmalaitė ir dr. Algirdas Žiogas bei VU medicinos etikos prof. dr. Eugenijus Gefenas. Ved. Sigita Vegytė