Kadaise mūsų protėviai siekė išgyventi visais įmanomais būdais. Dabar kaip maras plečiasi lėtinių savižudybių įvairovė. Žmonija keistais, dažnai nesąmoningais būdais smerkia save miriop. Ar nuolatinis darbas gali tapti lėtinės savižudybės forma? Kokį santykį kuriame su savo darbu? Ar neišstumiame savęs kaip asmens į gyvenimo paraščius tapdami tik funkcija ar įrankiu? Kodėl didžiuodamiesi vadiname save darboholikais, bet nedrįstame pripažinti, jog esame taip pat priklausomi, kaip ir alkoholikai? Kaip prasmingai dirbti neprarandant savęs, santykių ir gyvenimo? Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė