Christopherio Nolano filmo „Oppenheimeris“ Ludwigo Göranssono garso takelis, kaip fiziko nutapytas portretas ar portretai, atskleidžiantys skirtingas jo asmenybes puses, paryškinantis R. Oppenheimerio svyravimus, bombos kūrimo procesą tiek mokslinėje, tiek politinėje sferose, pasiruošimą jos sprogimui ir suvokimą, jog kelio atgal nebėra. Sudėtingas epinis pasakojimas paryškinamas tipiniu "nolanscore'u" kuriame - didžiulio orkestro skambesiai, intymias fiziko gyvenimo detales, paryškina solo smuikas, ar tylūs prisilietimai prie fortepijono. Panašus ir kitoks į ankstesnius Hanso Zimmerio kurtus takelius, Goranssono pasižymi glaudesniu ryšiu su istorija ir paties R. Oppenheimerio charakteriu.