Pirmieji išbaigtų garso takelių kompozitoriai: kas jie? Dažnas labiau juos atpažįsta iš kitos jų kūrybinės dalies – operų, simfonijų ir dažniausiai imdavosi jie kurti pirmiesiems nebyliesiems filmams prispausti bėdų: vienam reikėjo sumokėti už buto nuomą, kito kūrėjo sirgo artimieji, dar kitas negalėjo rašyti akademinės muzikos dėl politinio spaudimo, dar kitam buvo pasiūlytas neįtikėtinas honoraras... jau pirmųjų garso takelių kūrėjai standartizavo muziką kine ir prisidėjo prie kino kaip...

Lauros Karpaman muzika filme „Amerikietiškas skaitalas“: Tai satyra apie amerikietišką literatūrą, per kurią mes įsisavinome ne vieną mums parduotą stereotipą apie afroamerikiečus. Tačiau pagrindinio veikėjo drama vyksta per kelias kompozitorės sukurtas strategijas ir džiazo legendos Thelonius Monko muzikines idėjas: čia socialinius, politinius, istorinius ir asmeninius ryšius išryškina tai džiazinė improvizacija, tai romantizuotas orkestro skambesys, tai muzika, primenanti 9-ųjų policininkų...

Kompozitoriai lietuviškame kine: daugiausia dėmesio Giedriaus Kuprevičiaus muzikai kino filmams, įvairiems jo bendradarbiavimams su skirtingais režisieriais, vėliau lauks ir režisieriaus Gyčio Lukšo mintys apie bendradarbaivimą su kompozitoriumi. Laida skirta artėjančiam Giedriaus Kuprevičiaus 80-mečiui.

Kelios 96-osios Kino akademijos apdovanojimų kategorijos, susijusioss su filmų garsu ir muzika. „Barbenheimeris“, praeites ar utopinės istorijos, kuriose vis daugiau dėmesio žiūrovo psichologijai ir įtraukimui. Klasikinei kino muzikai vietos beveik nebeliko, daugiausia dėmesio šiemet skirta garsams, kurie kuria ne vizualinį, o garsinį kiną Ved. Ieva Buinevičiūtė

Džiazo saksofonininkas Kamasi Washingtonas siūlo muzikinius pasivaikšiojimus, kupinas skirtingų skambesių ir jų junginių dvasines keliones. Dokumentinius filmus jis savo crossoverine muzika praturtina skirtybėmis: kiekviename dokumentiniame filme per muziką atskleidžiamas Jungtinių Amerikos Valstijų skirtigų socialinių sluoksnių, didžiųjų ir mažųjų, elito ir marginalo sankirtos ir identitetai. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kino muzikos valkata – taip galėtų būti pavadintas Charlie Chaplinas, kuris komponuodavo muziką niūnuodamas į galvą „šovusias“ melodijas. Tačiau už jo autorystės – daugybė muzikos sekretorių, kurie dažnai būdavo užmiršti. Garsinio kino sukelta krizė dar labiau paskatino reklamuoti savo talentus, nes Chaplinas bijojo, jog kalba sudarkys jo pantomimos pasirodymus? Ar žiūrovai priims valkatą, kuri prakalbės? Muzika tapo nebyliųjų filmų kalba, kurią dažnai kurdavo niūniuojantis kompzoitorius...

66-osios „Gramy“ apdovanojimų ceremonijos apžvalgoje - kategorijos, susijusios su muzika, sukurta vizualinėms medijoms. Muzika vizualinėms medijos užima vis svarbesnį vaidmenį, pop dievaičiai atsiima svarbiausius apdovanojimus, o „Barbenheimerio“ reiškinys nenuslopsta ir diktuoja tendencijas muzikos, mados ir visuose pop kultūros pasaulio srityse. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Pasakojimas apie nebyliųjų filmų muziką: kino pradžioje buvo neapsispręsta - tai pramoga ar menas, tad muzikos kūrėjai ir atlikėjai turėjo ne kartą derintis prie kino standartizavimo, o pirmieji garso takeliai ir šiandien, ir anuomet kartais atrodė kvailokos, praščiokiškos muzikos pavyzdžiai, kurie tik išryškino kino klišes, išlikusias iki šiandienos. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Sėkmės bei nesėkmės kompozitorių ir kino režisierių bendradarbiavimų istorijoje: kaip ilgalaikis bendradarbiavimas išgrynino tiek filmų, tiek muzikos juose stilistiką ir kaip konfliktai priversdavo atsisakyti ilgamečių draugysčių, kardinaliai pakeisti stilių bei formuoti modernesnį kino muzikos skonį. Vienas ryškiausių tokios bendradarbiavimo dinamikos pavyzdžių – Bernardo Herrmanno ir Alfredo Hitchcocko kūrybinėje bendradarbiavimo istorijoje. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Per 90-imt metų tik kelios moterys už geriausią garso takelį buvo apdovanotos „Oskaro” statulėle. Ir nors apdovanojimų ceremonijose ne tik muzikos srityje moterims skiriama vis daugiau dėmesio, nuo 2000-ųjų vis daugiau yra bent nominuojamos, tačiau sąraše jų skaičius akivaizdžiai atsilieka nuo vyrų. Naujoji kompozitorių-moterų karta stebina netradiciniais sprendimais, kol žiūrovai ir žiuri nariai vis dar yra pripratę prie orkestrinių Johno Williamso „paklodžių” ir panašaus skambesio, būtent...

Apie Adamo McKay‘aus satyras ir JAV absurdą politikoje bei medijose, kurį lydi Nicholo Britello muzikinė „americana“, nurodanti tiek į amerikietiškąją svajonę, kurią pabrėžia optimistiškas, nuo pat vaikystės eilinį amierkietį lydintis bigbendų skambesys, tiek į XX a. pirmąją pusę, kuri „sproginėjo“ per du Pasaulinius karus. Šiandieninis cinizmas, egzistenciniai, o gal vaikiški klausimai ir beprotiškas pasaulis išryškinami banddžos, vaikiško fortepijono garsais ir varinių pučiamųjų dvikova,...

Keturios meilės formos, perteikiamos styginių orkestro skambesiu, lydinčiu Harlemo gyventojus filme „Jei Bylo gatvė prabiltų“. Klausydamas Nicholo Britello orkestrinių baladžių ir arijų, iūrovas gali atsekti skirtingas meiles formas, kurias režisierius atveria atsisakydamas linijinio pasakojimo būdo, perteikdamas sudėtingą istoriją 8-ojo dešimtmečio Harleme. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Septintoji, 2019-asiaisi sukurtoje „Mažųjų moterų“ adaptacijoje pirstatomi muzikiniai keturių merginų, tampančių moterimis portretai, kurie dažnai konfliktiški ir bręstantys kaip ir mažųjų moterų charakteriai. Kompozitorius Alexandre‘as Desplat turėjo nemažai išūkių po pokalbio dėl muzikos filmui su režisiere Greta Gerwig: „Ji paprašė, kad mano muzikoje „susitiktų“ W. A. Mozartas ir Davidas Bowie. Išsigandau, nes neįsivaizdavau, kaip tai sukursiu“, – vienam interviu sakė kompozitorius. Tačiau...

Billie Holiday per savo dainas kalbėjo apie afroamerikiečius Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip apie keistus, neskanius, svetimus vaisius, apdainuotus jų pačių dainose. Billie Holiday savo dainos perteikia savo ir savo „brolių“ dvasinius ir moralinius skausmus, priešinantis, improvizuojant ir išdainuojant tai, ką išgyveno to meto afroamerikiečiai, dažniausiai turėdavę vergauti baltaodžiams. "Grammy" statulėle įvertinta Andra Day ir jos vaidyba, balsu bei dainomis perteiktas Billie Holidey...

Tradicines giesmes keičiantis džiazas, režisieriai, šiltas kalėdines juostas keičiantys į siaubo filmus, kūrybiniai sprendimai, perteikiantys šiuolaikinės Šv. Kalėdų muzikos iš kino filmų istoriją ir formuojantys šiandieninį kalėdinį muzikinį repertuarą tikrovėje. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Oslo trilogija - tikras džiaugsmas nevykusiems santykiams ir sunkiai su savo kartos iššūkiais besitvarkantiems į ketivrtąją dešimtį žengiantiems melomanams, kurie griebiasi muzikos, pateisinančios jų elgesį ir jausmus. J. Trieras su empatija žvelgia į su savo gyvenimais nesusitvarkančius šiauriau gyvenančius jaunnuolius, kurių gyvenimai po truputį tampa mirties laukimu.

Apie muzikalią prancūzų režisierius Marcelio Camus filmografij1 ir daugelyje jo filmų skambančią įvairiausią muziką, su kuria jis gerokai nutoldavo nuo Pietų Amerikos mitų ir legendų. 12-os filmų autorius ne visuomet jausdavosi savo darbų kūrėju, tačiau vis grįždavo prie savo mėgstamiausios temų, kurios geriausiai artikuliuotos „Juodojo Orfėjo“ juostoje. „Oskaro“ statulėlę gavęs režisierius vėliau nesugebėjęs sukurti geresnių darbų, nuolat varijavo egzotiškų ritmų ir melodijų, sambos, bosa...

Brazilų muzika, kuri po visą pasaulį plinta per filmus. Tai estradinės banalios ir naivios dainos, iš favelų kilusi samba, bosa nova, dažnai „atliekančios“ pagrindinį vaidmenį ir eksportuojamos per Pietų Amerikos kinematografiją kaip Tropicálios – brazilų judėjimo už laisvę 7-ojo dešimtmečio diktatorinėje Brazilijoje palikimas, vadinamas socialinės istorijos apmąstymų lauku. Meno atstovų judėjimas tapo ir politiniu aktu, kuris iki šiol daro didžiulę įtaką ne tik Lotynų Amerikos, bet ir...

7-ajame lietuviškos kinematografijos dešimtmetyje sukuriami poetiški, italų neorealizmo ar prancūzų naujosios bangos inspiruoti lietuviški filmai – „Suaugusių žmonių žaidimai“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Ave, Vita!“, „Gražuolė“, „Birželis, vasaros pradžia“. Vis labiau kine pasireiškia autoriniai sprendimai, orkestrines „paklodes“ keičia kameriškesnė muzika. „Atšilimo“ laikotarpį pranašauja ne tik moderni kinematografija, bet ir juostose skambantis džiazas, lengvoji muzika, intymios...

Woody Allenas be džiazo nekuria filmų. Jam reikia klausytis, netgi pačiam atlikti džiazo muziką klarnetu ir ji integruojama beveik į kiekvieną jo filmą. Savo filmams rinkdamas muziką režisierius perteikia amerikietiškojo džiazo istorijos dalį ir nurodo kokiomis improvizacijomis sekti jo herojus. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie garso takelį, įgarsinusį Jameso Baldwino romaną ir keturias meilės formas, atkeliavusias iš senovės graikų kultūros, traktuojamas iš krikščioniškosios pusės juodaodžių kvartale 8-ajame dešimtmetyje. Romano „Jei Bylo gatvė prabiltų“ autorių J. Baldwiną kaip ir režisierių Barry Jenkinsą, po romano pasirodymo praėjus pusei amžiaus, domina seksualumo, rasės, klasių klausimai, kurie atkeliauja iš 1916-aisiais sukurtos, rašytoją įkvėpusios bliuzo tėvo Williamo Chriistopherio Handy (tarti...

Gyvos muzikos kine aukso amžius vos atsiradus nebyliesiems kino filmams. Muzika, mirusi per naktį – tai dažniausiai slapyvardžiais pasivadinusių kompozitorių gyvų garso takelių kūrėjų darbai, pirmiesiems judantiems vaizdams. Šiose kompilacijose buvo sujungiamia XIX a. kūryba su tuo metu kinui kuriančių kompozitorių muzikinėmis replikomis, o jų funkcija kine gyva iki šiol. Deja, atsiradus galimybei sinchronizuoti įrašytą garsą su vaizdu, judančių vaizdų muzikos buvo atsikratyta kaip...

Ikoninė Thomas Newmano muzika, jaunystės ir skaistumo kultas, vidurio amžiaus krizė ir buitinės neurozės filme „Amerikietiškos grožybės“, paryškinančios amerikietišką bjaurastį – fobijas ir patogų zombių gyvenimą kuriam nors kvartale. Ved. Ieva Buinevičiūtė