Apie garso takelį, įgarsinusį Jameso Baldwino romaną ir keturias meilės formas, atkeliavusias iš senovės graikų kultūros, traktuojamas iš krikščioniškosios pusės juodaodžių kvartale 8-ajame dešimtmetyje. Romano „Jei Bylo gatvė prabiltų“ autorių J. Baldwiną kaip ir režisierių Barry Jenkinsą, po romano pasirodymo praėjus pusei amžiaus, domina seksualumo, rasės, klasių klausimai, kurie atkeliauja iš 1916-aisiais sukurtos, rašytoją įkvėpusios bliuzo tėvo Williamo Chriistopherio Handy (tarti...

Gyvos muzikos kine aukso amžius vos atsiradus nebyliesiems kino filmams. Muzika, mirusi per naktį – tai dažniausiai slapyvardžiais pasivadinusių kompozitorių gyvų garso takelių kūrėjų darbai, pirmiesiems judantiems vaizdams. Šiose kompilacijose buvo sujungiamia XIX a. kūryba su tuo metu kinui kuriančių kompozitorių muzikinėmis replikomis, o jų funkcija kine gyva iki šiol. Deja, atsiradus galimybei sinchronizuoti įrašytą garsą su vaizdu, judančių vaizdų muzikos buvo atsikratyta kaip...

Ikoninė Thomas Newmano muzika, jaunystės ir skaistumo kultas, vidurio amžiaus krizė ir buitinės neurozės filme „Amerikietiškos grožybės“, paryškinančios amerikietišką bjaurastį – fobijas ir patogų zombių gyvenimą kuriam nors kvartale. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Vienas madingiausių šių dienų kino muzikos kompozitorius – Maxas Richteris, kuria muziką sudėtingiems filmams, nagrinėjantiems karo, atminties, traumos, izoliacijos, alternatyvios realybės temas. Berlyno scenos “augintinis”, šiandien – vienas ryškiausių kompozitorių, keičiantis kino muzikos madas, kuriantis intymų santykį tarp šiandienos minimalizmo ir preities, skaičiuojančios kelis dešimtmečius, rekomponuojant bliuzo karalienių atliktas dainas, ar šimtmečius – atkuriant kitokius F. Šuberto,...

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Prieš prasidedant ankstyvojo 8-ojo „Scanoramos“ satelitinio ankstyvojo kino festivaliui „Pirmoji banga“ - apie įgarsintus nebylius judančius paveikslėlius. Pokalbis su vienu iš festivalio „Pirmoji banga“ rengėju Dmitrij Gluščevskij apie muzikinius sprendimus ankstyvojo kino peržiūrose prieš šimtmetį ir dabar. Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Kompozitorius yra trečiasis filmo autorius”, – sako vienas žymiauisų šių dienų kino muzikos kūrėjų Alexanderis Desplat, dažnai lyginamas su Johnu Williamsu. „Buvo era, kai tokie kompozitoriai kaip Steineris, Waxmanas, Northas, Goldsmithas ir Herrmannas, buvo pagrindiniai filmo kūrėjai. Aš visuomet stengiuosi sugrąžinti šią kompozitorių viziją“, – sako A. Desplat, dažnai laikomas likusiu J.Williamso šešėlyje, o kai kurių kritikų jau nustumiančiu kino muzikos grandą į šešėlį. Apie klišes ir...

Vienas madingiausių pastarojo dešimtmečio kompozitorių kino industrijoje - jaunosios kartos atstovas Justinas Hurwitzas. Jo muziką skamba per dešimtmetį sukurtiems filmams, kurių režisierius Damienas Chazelle dažnai kaltinamas banalumu, tačiau sutraukia daugybę žiūrovų į kino sales ir pateisina savo naivumą uždirbamais milijonais. O Hurwitzo kuriamos muzikos – neatsiejamos nuo filmų, kurie dažniau primena miuziklus, dalis - kartais erzina naivuoliškomis intonacijomis, kartais – stebina...

Pasakojimas apie kelis žymiausius muzikos kūrėjus, dažnai tiesiog laikomus XX amžiaus antros pusės Indijos kino mafija, prisidėjusius prie Bolivudo produkcijos populiarumo tiek Indijoje, tiek vakarų pasaulyje. Indų ir vakarietiška klasikinė muzika, techno, disko ir daugybės kitų stilių junginiai ilguose muzikiniuose intarpuose – nurodo į globalizacijos paveiktą muzikinę industriją, sujungiančią indų tradicijas ir vakarietišką pop kultūrą. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Transkultūriniai maršrutai 1997 m. Wong Kar-wai‘jaus filme „Laimingi dviese“: argentinitiškasis tango, perteikiantis vieną įdomiausių „queer“ kultūros kino filmo istoriją, nomadišką gyvenimo būdą, o dramatšika dviejų įsimylėjelių kelionė iš Buenos Airės baigiasi 6-ojo dešimtmečio stiliaus pop dainomis ar aštriais Franko Zappos gitaros pjūviais, žyminčiais sudėtingus tokiškus santykius. Tai vienas kontraversiškiausių Wong Kar-wai‘jaus filmų minint režisieriaus 65-metį. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie džiazą, nomadišką gyvenimo būdą, virtusį valkatavimu, nuosmukius, nuvedusius į degradaciją, impovizuotoje režisieriaus Walterio Salleso ekranizacijoje „Kelyje”: Jacko Keruaco knygos puslapiai tampa muzikiniais maršrutais, atyveriančiais bitnikų kartos aplinką -tai ekstremalioss ir nuobodulyje tarsi ilgame monotiškame kelyje išbarstytos tapatybės paieškos. Ved. Ieva Buinevičiūtė

1977-ųjų „Grammy” kino muzikos nominantai pasižymėjo išskirtiniais sprendimais kino muzikos istorijoje. Tarp 8-ojo dešimtmečio kino muzikos - paskutinius mados klyksmus atspindinti disko muzika ir kiek „senoviškai“ skambančios orkestrinės paklodės tarp kurių ir įspūdingi Jerrio Goldsmitho sprendimai, kuriuos keitė ir džiazo muzika. Bernardo Herrmanno džiazu pulsuojanti siuita filmui „Taksistas“ buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimui jau po kompozitoriaus mirties, tačiau tapo viena ryškiausių...

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ - apie ryškiausius Holivude sukurtus ar atkurtus kriminalinio pasaulio atstovus, kurių muzikiniai portretai jau tapę klasika, įtvirtinę klišes ar siūlo kiek įdomesnį žvilgsnį į nusikalstamą pasaulį Ved. Ieva Buinevičiūtė

Filme „Didis grožis“ Paolas Sorrentinas kviečia į ilgą ekskursiją po pavargusią Romą. Per Silvio Berlusconio erą šalis tapo kultūriškai ir politiškai nualinta, praradusi savo didybę, o nevykęs rašytojas Geppas Gambardella per skirtingo stiliaus ir žanro muziką, vakarėlius, meno kūrinius iš tiesų perduoda savo pagrdinindio veikėjo rolę pačiai Italijai, į kurią mes žvelgiame susidurdami tai su sacrum, tai su profanum. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Gerry Goildmithas, Johnas Williamsas, Bernardas Hermannas - tai tik keli žymiausi XX-XXI amžiaus kompozitoriai, sukūrę kino muzikos pagrindus dar 100 m. į priekį. Tai įsimintiniausios muzikinės temos, gimusios Holivude, prisidėjusios prie galingiauisos kino industrijos aukso amžiaus. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Abelio Korzeniowskio ir paties režisieriaus Tomo Fordo parinktą, anksčiau sukurtą muziką debiutiniame dizainerio filme „Vienišas vyras“. Debiutiniame mados dizainerio filme jo stilius per daug užgožęs pasakojimą, atmintyje pabiro puošniais elementais, tačiau kompoozitoriaus sukurtas garso takelis, įkvėptas ryškiausių XIX-XX muzikinių stilių tapo viena įsimintiniausių detalių, klausoma ir atsieta nuo filmo. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Michelangelo Antonionio filmuose atveriamas susvetimėjęs žmogus ir jo geismas mylėti ir būti suprastam. Vizualinėse režisieriaus kompozicijose išryškėja vienišo žmogaus jausmai, įkurdinami muzikoje. Moderniojo pasaulio atstovai klaidžioja miestuose ir ieško to, ką iš jų atėmė kapitalizmas, urabnistinės patirtys, nykūs emociniai peizažai, kuriuos keičia muzika, kviečianti į režisieriaus pasiūlytą nuotykį ar į save, paliekanti bent kiek žmogiškumo atspindžių. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Rašymo mašinėlės garsas, didmiesčio džiunglių eismo triukšmas ir moters balsas bandant suprasti save. Moters pasaulis avangardinio kino kūrėjos Su Friedrich žvilgsnyje vis dar laikomas keistu, labiau priklausančiu „queer” kultūrai, tačiau iš tiesų jos filmai yra bandymas giliau pažvelgti į save ir kitus, santykį su artimais ir tolimais per įvairias kasdienes, buitines, intymias praktikas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Roko ir alternatyvioji muzika kaip pabėgimas Wimo Wenderso garsinėse ir vaizdinėse klajoklystėse: filme „Iki pasaulio pabaigos“ režisierius bando pabėgti nuo visko, kas vokiška ir ieško tokios muzikos, kuri mus perkeltų ten, kur keliauja pagrindinė herojė nuo beveik trijų iki penkių valandų trunkančiame audiovizualiniame nomadės dienoraštyje. Panašiai ir kituose W. Wenderso filmuose, muzika tampa pabėgimo galimybe tiek režisieriui tiek jo sukurtiems personažams. Įgarsintas vaizdas. Ved....

95-ojoje Kino akademijos apdovanojimuose geriausio takelio kategorijoje varžėsi penki nominantai, kurių dalis, pasižymėjo minimalistiniu skambesiu, o jo šaknys Berlyno elektroninės muzikos scena, bene labiausiai pastaraisias metais keičianti ir Holivudo garsovaizdžius. Folkeris Bertelmannas, geriau žinomas sceniniu vardu „Hauschka” , apdovanotas „Oskaru”, sukūrė trijų garsų motyvą, kuris dar ilgą laiką persekioja filmo „Vakarų fronte nieko naujo” žiūrovus ir sukuria kiek naujesnę filmų...

Tai muzikos klajoklio iš Japonijos Ryuichi Sakamoto mirtis, palikusi kilometrus jo muzikinių transformacijų ir skirtingų kraštovaizdžių jo garso takeliuose. Bernardo Bertoluccio didingi epai, japonų karinė drama “Linksmų kalėdų, pone Lorencai” ar iš pirmo žvilgsnio juokingos ir kičinės Pedro Almodovaro melodramos kompozitorių veda vis prie kito žemyno, skirting kultūrų, kuriose jis adaptuoja savo pasaulio piliečio asmenybę, sukurdamas savito skambesio kūrinius, kartais geriau žinomus už kino...

Režisieriaus Quentino Tarantino kurtas garso takelis filmui „Džeki Braun“ prasideda gangsterių šlageriu, tačiau ekrane pasirodžiusi svajoklė, nuolat atsidurianti gangsterių ir teisėsaugos akiratyje ir mielai su abiem pusėmis bendradarbiaujanti moteris, perteikia kitokį įvaizdį, nei žada muzika. Tai filmas, labiau įkvėptas 8-9 dešimt. kriminalinių veiksmo filmų, kuriuose pagrindinius ir geriausius vaidmenis suvaidino Pam Grier. Aktorė atlieka pagrindinį vaidmenį ir net dainuoja Q. Tarantino...

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šiandienos kino muzikos klasikus nuo Kino akademijos apdovanojimų scenos išstumia naujoji karta: pop banalybės epiniuose veiksmo filmuose ir minimalistiniai skambesiai, perteikiantys filmų herojų išgyvenimus, dvasines būsenas filme „Vakarų fronte nieko naujo“, žadėję Volkeriui Bertelmannui „Oskarą“ 95-ojoje apdovanojimų ceremonijoje. Bene įdomiausią garso takelį sukūręs Ryanas Lottas kartu su projektu Son Lux į kino muzikos industriją įnešė archaiškumo, transcendetinio garsyno, alternatyvių...

Filme „Frida“ eksportuojamos Lotynų Amerikos dainos ir kultūra, o dailininkė tampa tarpinininke, reklaminiu ženklu, kurios biografija po filmo pasirodymo spekuliuojama iki šiol. Fridos Kahlo gyvenimas tarp žemės ir dangaus, daugiausia lovoje įgarsinamas liaudies dainomis, legendomis ir nuolat besiartinančios mirties šnabždesiais, kurtais Ellioto Gold Ved. Ieva Buinevičiūtė