Kai kurie didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai, ko gero, dar atmena tuos laikus, kai per Kalėdas ir Velykas žmonės netilpdavo į bažnyčias, tekdavo grūstis prieangiuose ar net šalti šventoriuose. Ir ne tik dėl vadinamųjų kalėdinių ir velykinių katalikų, kurie teužsuka į bažnyčią porą kartų per metus, bet ir dėl to, kad sovietmečiu išdygusiuose mikrorajonuose bažnyčių tiesiog nebuvo. Sovietų valdžia draudė jas statyti. Padėtis ėmė keistis tik pačioje okupacijos pabaigoje, o pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai paženklinti ir naujų šventovių statybų. Iki šiol šis reiškinys nebuvo išsamiau tyrinėtas, tad šiandienėje laidoje klausytojų laukia pokalbis su VU Istorijos fakulteto doktorante Kamile Steponavičiūte, kuri šiemet apsigynė magistro darbą „Sakralinė architektūra Vilniaus arkivyskupijoje XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje“, už kurį buvo apdovanota Lietuvių katalikų mokslo akademijos premija. Šiuo metu savo tyrimus tęsia doktorantūros studijose tame pat Istorijos fakultete. Jos vadovė – architektūros istorikė profesorė Marija Drėmaitė. Viešnią kalbina VU Filosofijos ir Istorijos fakultetų dėstytojas ir mūsų studijos bendradarbis Laurynas Peluritis. Redaktorė Rūta Tumėnaitė.