Šįkart paskaita bus apie liaudiškąjį pamaldumą. Klausysimės istorikės Modestos Pakalnytės paskaitos „Lietuvos parapijų špitolės ir špitolininkai katalikiškosios Apšvietos epochoje“. Špitolė – lenkiškas žodis, reiškiantis prieglaudą seneliams, elgetoms, neįgaliesiems, įsipareigojantiems pagal galimybes patarnauti bažnyčioje. Lietuvoje špitolės pradėtos steigti XVI a. Prie parapinių bažnyčių kone visuotinai paplitusios XVII a., jos tapo itin reikšmingu pastoracinės struktūros elementu, kuomet ir Bažnyčia, ir Valstybė didelį dėmesį ėmė skirti socialinės rūpybos organizavimui ir reglamentavimui. Bažnyčios hierarchai primygtinai siūlė steigti naujas ir remontuoti senas špitoles, parapijų vargšams užtikrinti prieinamą medicininę pagalbą. Šie reikalavimai ne visada susilaukdavo norimo atsako, o vyskupų raštai dažnai likdavo tik formalumu, tačiau pradėjus vykdyti nuodugnesnes vizitacijas buvo sulaukta teigiamų pokyčių. Įrašyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2019 m. lapkričio 14 d.